Vidinio išgydymo ir išlaisvinimo tarnavimas. Išgydymo pamaldos mūsų bažnyčioje.

Katalikų bažnyčioje vyksta vidinio išgydymo ir išlaisvinimo pamaldos. Dalyvaujantiems   ir jose nedalyvaujantiems, bet apie jas girdėjusiems žmonėms kyla daug klausimų.

Aiškumo apie tai, kas vyksta mūsų gyvenime, daugiau įgyjame skaitydami Šventą Raštą. Bažnyčioje praktikuojama tikinčiųjų sielovada, dvasinis konsultavimas. Krikščioniui yra būtina šiomis priemonėmis naudotis. Tačiau vidinio išgydymo ir išlaisvinimo tarnavimas yra viena iš svarbiausių išgydymo tarnavimo priemonių. Pirmosios dvi pasitarnauja dvasinės kilmės ligų profilaktikai. Tačiau vidinio išgydymo ir išlaisvinimo tarnavimas nepalyginamai veiksmingesnis laisvinant ligonius ir negaluojančius nuo dvasinių ligų sukėlėjų įtakos, atkuriant jų sutrikdytą sveikatą. Pagrindinis šio tarnavimo tikslas – Evangelijos skelbimas žmonėms, kuriems reikia išgydymo. Kada žmonės išgirsta žodį iš Dievo, jie pradeda suvokti dvasinio pasaulio realybę ir maldoje besireiškiančią galią.

Vidinio išgydymo ir išlaisvinimo pamaldos mūsų bendruomenėje vyksta reguliariai – keletą kartų per metus. Švento Rašto skaitymo grupėje nuolat aptariame tai, kas vyksta meldžiantis už ligonių sveikatą. Turime sukaupę šiokią tokią patirtį. Kviečiu ir Jus drauge su mumis ieškoti atsakymų į iškilusius klausimus. Gal tai paskatins ir jus burtis į bendruomenes, grupeles bendruomenėse, kuriose į mums iškilusias problemas būtų mokomasi žvelgti Švento Rašto šviesoje, meldžiamasi už save ir kitus siekiant išgijimo, leidžiančio mums džiaugtis gyvenimo pilnatve.

Jėzus prisiėmė mūsų ligas

Patarlių knygoje užrašyti mus pamokantys žodžiai: Mano vaike, klausyk mano žodžių, palenk ausį mano posakiams. Neišleisk jų iš akių, laikyk juos giliai savo širdyje. Juk juos turintiems jie yra gyvenimas ir sveikata jų kūno. Atsidėjęs saugok savo širdį, nes iš jos teka gyvenimo šaltiniai. (Pat 4,20 – 23)

Dievas nėra numatęs žmonėms kančias lemiančių ir gyvenimą trumpinančių ligų. Tačiau labai dažnai žmogus pažeidžia Dievo nustatytą gyvenimo tvarką. Tuomet nuodėmė sugadina jo širdį – vietą savyje, kurioje jis pirmiausiai susitinka su Dievu ir išgyvena jo gerumą. Taip ištrinamas žmogaus sąmonėje suvokimas visiško priklausymo nuo Dievo – gyvenimo ir sveikatos šaltinio. Tačiau Dievas nori padėti į tokią situaciją patekusiems žmonėms.

Senojo Testamento laikais, kai iki Jėzaus Kristaus gimimo buvo likę septyni šimtai metų pranašui Izaijui Dievas suteikė galimybę regėti ateityje įvyksiančią Jėzaus Kristaus kančią ir mirtį ant kryžiaus bei suvokti jos prasmę: „Tačiau jis mūsų negalias prisiėmė,mūsų skausmus sau užsikrovė. O mes laikėme jį raupsuotu, – Dievo nubaustu ir nuvargintu. Bet jis buvo sužalotas dėl mūsų nusižengimų, ant jo krito kirčiai už mūsų kaltes. Bausmė ant jo krito mūsų išganymui, mes buvome išgydyti jo žaizdomis“ (Iz 53,4-5).

Dažnai manoma, jog čia kalbama tik apie dvasines žmonių problemas. Tačiau yra ir patvirtinimas, kad Dievas mus vaduoja ir iš kūną naikinančių ligų. Naujajame Testamente apaštalas Petras mums primena: „Jis pats savo kūne užnešė mūsų nuodėmes ant kryžiaus, kad, numirę nuodėmėms, gyventume teisumui. Jūs esate pagydyti jo žaizdomis“ (1 Pt 2,24).

Apaštalas Paulius mums primena: „Atpildas už nuodėmę – mirtis, o Dievo dovana – amžinasis gyvenimas per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį“ (Rom 6,23). Nusidėdami kenčiame atpildą – artimą mirties alsavimą primenančias ligas ir pačią mirtį. Tačiau Jėzus ant kryžiaus prisiėmė mums skirtą bausmę. Pripažindami Jėzų esant vieninteliu savo gyvenimo Viešpačiu, su dėkingumu priimdami jo ant kryžiaus pelnytą atpirkimą, naudojamės galimybe džiaugtis amžinuoju gyvenimu ne tik po kūno mirties, bet dar gyvendami kūne, patirdami išlaisvinimą ir išgydymą.

Jėzus ne tik prisiėmė mūsų ligas. Jis taip pat prisiėmė mūsų gyvenimą ardantį prakeikimą.

Prakeikimas – tai suvoktas ar nesuvoktas leidimas netyroms dvasioms veikti mūsų gyvenime, įvairiose jo srityse, įskaitant ir sveikatą. Prakeikimas ateina į mūsų gyvenimą, kuomet neatsargiai, neatsakingai, nesupratingai mąstydami, kalbėdami ir elgdamiesi įsileidžiame į savo gyvenimą netyras dvasias. Daugelis mūsų ligų ir nelaimių yra tiesioginio netyrų dvasių veikimo mūsų kūne, sieloje, gyvenimo aplinkybėse pasekmė. Apie tai rašo Pakartoto Įstatymo knyga: „Bet jei neklausysi VIEŠPATIES, savo Dievo, balso ištikimai vykdyti visus jo įsakymus ir įstatus, kuriuos tau šiandien duodu, tada ateis ir tave užlies visi šie prakeikimai“ (Įst 28,15). Toliau šioje knygoje vardinami žmogų ištinkantieji prakeikimai, pasireiškiantys įvairiomis nelaimėmis. Tarp jų paminėtos ir nepasiduodančios jokiam kitam gydymui mus ištinkančios ligos: „VIEŠPATS ištiks tave Egipto skaudėmis, augliais, dedervine ir niežais, nuo kurių neišsigydysi“ (Įst 28,27).

Apaštalas Paulius laiške efeziečiams primena apie pagrindinį mūsų nesėkmių ir nelaimių, jų tarpe – ir ligų sukėlėją: „Pagaliau būkite tvirti Viešpatyje ir jo galybės jėga. Apsiginkluokite visais Dievo ginklais, kad galėtumėte išsilaikyti prieš velnio klastas. Mes grumiamės ne su krauju ir kūnu, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šių tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose. Todėl imkitės  visų Dievo ginklų, kad galėtumėte piktąją dieną pasipriešinti ir, visa  nugalėję, išsilaikyti.“ (Ef 6, 10 – 13)

Gavusios galimybę mumyse veikti netyros dvasios negali įtakoti tiesiogiai mūsų aukštesnių galių – proto, valios, jausmų. Todėl jos stengiasi veikti mūsų kūną, sukelia jame įvairius pojūčiais suvokiamus skausmus. Tuomet Dievo žodžiu neapginkluotas žmogaus protas ir jo vaizduotė pradeda mąstyti ir piešti baisiausius scenarijus – ima galvoti apie baisiausias ligas. Baimė irgi yra tikėjimas – tikėjimas, kad yra blogai, o bus dar blogiau. Baimė atveria netyroms dvasioms dideles galimybes veikti žmogaus organizme. Tokių signalų pasireiškimo pradžioje gydytojai neaptinka jokių realių ligos požymių. Tačiau ilgesniam laikui praėjus žmogus priverčiamas kęsti netyrų dvasių sukeltų ligų kančias. Vaistais, kūno kultūros ir kitomis sveikatingumo priemonėmis neprieinama iki dvasinio pobūdžio ligų pradmenų. Tokios ligos yra įveikiamos dvasinėmis priemonėmis.  Nesugebėjusiems išlaisvinti berniuko iš ligą jame sukėlusio demono įtakos mokiniams Jėzus atsakė: „Ta veislė neišvaroma niekuo kitu, tik malda“ (Mk 9,29).

Naujajame Testamente daugelyje vietų primenama, jog dėl to, ką Jėzus dėl mūsų ant kryžiaus atliko, esame išvaduoti iš prakeikimo: Kristus mus atpirko iš įstatymo prakeikimo, tapdamas už mus prakeikimu, nes parašyta: Prakeiktas kiekvienas, kuris kybo ant medžio“ (Gal 3,13).

Jėzus mus atpirko iš prakeikimo. Tačiau mes neturime gyventi taip, tarsi ant kryžiaus mirdamas vietoje mūsų Jėzus nebūtų už mus užmokėjęs pačios brangiausios kainos. Mes turime priimti šį veltui mums teikiamą išlaisvinimą ir išgydymą. Vidinio išgydymo pamaldose ir kitose išgydymo tarnavimo praktikose mokomės išlaisvinimą iš prakeikimo ir ligų priimti. Ir priimame jį tiek, kiek nusigręžiame nuo netyrų dvasių ir jų vilionių, kiek atsiveriame Dievo per Jėzų Kristų mus pasiekiančiam gailestingumui. Daugelis šiuolaikinių žmonių nepalyginamai daugiau yra pasidavę reklamos įtakai ir negirdi bažnyčios kvietimo ir paraginimo skaityti Šventą Raštą ir dėtis į protą ir širdį Dievo žodį. Prisipažinkime, kad vaistus reklamuojančius žurnalus skaitome nepalyginti dažniau, negu paimame į rankas Bibliją. Jei kas nors Bibliją bruktų mums į rankas taip įkyriai, kaip reklaminiais žurnalais, skrajutėmis mūsų dėmesį ir vaizduotę nuolat atakuoja vaistais prekiaujantieji tinklai, tai neabejotinai taip besielgiančius  žmones pamanytume esančiais tam tikros naudos siekiančiais sektantais. Tuo tarpu beatodairiško tikėjimo vaistų galia propagandos mašinos išvystyta  stabmeldiška religija valdo didžiulės masės žmonių mąstyseną ir elgseną. Jos išpažinėjai sirgdami  pirmiausia griebiasi vaistų, po to kreipiasi į ekstrasensus, būrėjus, žiniuonius, vienas kitas imasi bandyti kūno kultūros siūlomų priemonių veiksmingumą. Ir tik galiausiai, kai visa tai išbandyta, kreipiamasi pagalbos pas Dievą. Tiesa yra ta, jog vaistais ir kitomis fizinėmis priemonėmis galima gydyti ligas, kurių priežastis yra fizinės prigimties. Tačiau jomis bergždžiai bando gydytis daugybė kenčiančių dvasinės kilmės ligas žmonių, kraudami milžiniškus turtus vaistų gamintojams ir vaistinių tinklų savininkams.

Beje, reikia suprasti, jog ne gydymo priemonės žmogų gydo. Paties Dievo žmoguje yra įdiegtas išgijimo principas, užtikrinantis organizmo savigydą. Įsipjovus pirštą, galima mėginti bet kokiais vaistais ją gydyti, tačiau anie nepadės, jei organizmo savigyda bus sutrikdyta. Nuodėmė trikdo jo veikimą. Dėl gimtosios nuodėmės žmogus jau gimsta su vienaip ar kitaip sugadintomis savigydos galimybėmis. Prie savigydos sutrikimo prisideda ir pats žmogus, kuomet pasiduoda nuodėmingo gyvenimo ir netyrų dvasių įtakai. Todėl vaduojantis iš ligų yra tokios svarbios dvasinės priemonės, kurios leidžia Dievui veikti sergančio žmogaus organizme, atkurti jo savigydą.

Išgydymo pamaldose mums primenamas reikalas gyventi tuo, ką pažadėjome krikšto metu. Bažnyčia pataria dažnai, įvairiomis progomis, ypač po išpažinties ir Komunijos, prisiminti Krikšto pažadus ir juos atnaujinti. Krikšto metu atsižadame bet kokių piktosios dvasios vilionių, bet kokio bendravimo su ja. Labai gerai tai yra daryti ir kai meldžiamasi už savo ar kitų žmonių išgijimą.

Mūsų bažnyčioje vykusiose pamaldose girdėjome kunigo Arnoldo Valkausko  priminimą apie reikalą atsižadėti bet kokio bendravimo su netyromis dvasiomis. Įvardindamas mums ramybės neduodančias ir sveikatą trikdančias konkrečias dvasias, kunigas paminėjo jų apie  pusšimtį – depresijos, savižudybės, mirties, abortų, įvairių priklausomybių, pykčio, pavydo, keršto, savigailos, pornografijos, gašlumo, apkalbų, magijos, burtų, astrologijos, horoskopų, ekstrasensorikos ir kitas. Kunigas Arnoldas priminė nuolatinį reikalą patiems tirti mums vis iš naujo poveikį bandančias daryti dvasias, įvardinti jas ir Jėzaus Kristaus vardu tarti joms ryžtingą „atsižadu“.  „Todėl ir Dievas jį išaukštino ir padovanojo jam vardą, kilniausią iš visų vardų, kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme ir kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažintų: JĖZUS KRISTUS YRA VIEŠPATS!“ (Fil 2,9-11). Išgirdusios tariamą Jėzaus Kristaus vardą, netyros dvasios traukiasi nuo mūsų. Vejamos iš žmogaus jos ima dar labiau skaudinti žmogų – skausmai ir ligos paūmėja. Tuo jos siekia, kad žmogus atsisakytų šių gyvybiškai svarbių pastangų. Tačiau galiausiai palieka žmogų ramybėje. Pasitraukdamos iš žmogaus jos nepagydo to, ką buvo jame sugadinusios. Neretai ir po netyrų dvasių pasitraukimo žmogus kenčia   jų sukeltas ligas. Žmogui reikia gydymo. Padeda gydymas natūraliomis ir medikamentinėmis priemonėmis. Tačiau visuomet reikia atsiminti, jog pilnai išgydyti žmogų gali tik Dievas, kada žmogus visiškai atsiveria jo gailestingumui. Patirtis liudija, kad neretai išgyjama pasitelkus vien tik pasitikėjimu Dievu grįstą maldą, kad tik ją pasitelkus, imama sveikti, kai kitos gydymo priemonės nepadeda. O kaip tik maldą ligų kamuojamas šiuolaikinis žmogus dažniausiai užmiršta.

Apaštalas Jonas rašo: Rašau jums, vaikeliai: jo vardu atleistos jums nuodėmės. Rašau jums, tėvai, nes jūs pažįstate tą, kuris yra nuo pradžios. Ir jums, jaunuoliai, rašau, nes jūs nugalėjote piktąjį. (1 Jn 2,12 – 13). Šie apaštalo žodžiai padeda mums pamatyti save, kiek mes esame užaugę ir subrendę dvasiniame gyvenime. Jei susivokiame darą nuodėmes ir bėgame prie klausyklos jų išpažinti – tai yra gerai. Bet jei sugebame tik tiek – tai esame nuolat tas pačias nuodėmes darantys ir jas išpažįstantys vaikeliai. Dievas kviečia ir ragina mus augti ir bręsti. Išmokę atpažinti piktųjų dvasių veikimą ir jas nugalėti tampame jaunuoliais. Ugdydamiesi gebėjimą pažinti Dievą – šlovinimo malda atsiverdami arti mūsų esančio Dievo buvimui ir veikimui, dėkojimo pastanga priimdami jo teikiamas išgydymo ir kitas mus laiminančias dovanas,  tampame suaugusiais krikščionimis, sugebančiais būti laiminančiais savo ir kitų gyvenimą Dievo žmonėmis. Mes, žmonės, didelius dalykus esame linkę patikėti tik tam tikra prasme subrendusiems žmonėms. Dievas elgiasi panašiai. Dvasiškai nesubrendusiam žmogui Dievas nepatiki didelių dalykų. Geros sveikatos – taip pat.

Jėzus tarnavo žmonėms gydydamas juos, kviečia tai daryti ir mus.

Manoma, jog Dievas išgydo tik kai kada ir tik kai kuriuos žmones, kad Jis gydo tik kai kurias ligas. Tuo tarpu evangelistai ir apaštalai mums liudija, jog Jėzui nuolat rūpėjo ne kai kurių išrinktųjų, tarkim – labiau šventai gyvenančių, o visų žmonių išgydymo reikalas: „Kalbama apie Jėzų iš Nazareto, kaip Dievas jį patepė Šventąja Dvasia ir galybe, kaip jis vaikščiojo, darydamas gera ir gydydamas visus velnio pavergtuosius, nes Dievas buvo su juo“ (Apd 10,38).

Evangelijoje primenama, jog Jėzus gydė visas ligas: „Jėzus vaikščiojo po visą Galilėją, mokydamas sinagogose, skelbdamas karalystės Evangeliją ir gydydamas žmonėse visokias ligas bei negalias. Net visoje Sirijoje pasklido apie jį garsas. Žmonės nešdavo pas jį visus sergančius, įvairiausių ligų bei kentėjimų suimtus – demonų apsėstus, nakvišas bei paralyžiuotus, – o jis išgydydavo juos“ (Mt 4,23-24).

Jėzus ne tik pats vadavo visus iš visokių ligų, bet ir norėjo, kad žmonės imtųsi tokios atsakingos tarnystės: „Jėzus ėjo per visus miestus ir kaimus, mokydamas sinagogose, skelbdamas karalystės Evangeliją ir gydydamas visokias ligas bei negales. Matydamas minias, jis gailėjosi žmonių, nes jie buvo suvargę ir apleisti lyg avys be piemens. Tuomet jis tarė mokiniams: ‚Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį‘.“ (Mt 9,35-38).

Mes turime per mažai darbininkų šeimininko pjūtyje. Nėra daug atsiliepusių į šį jo kvietimą. Tačiau tie, kurie atsiliepia, savo darbais liudija apie tai, ką Dievas nori daryti ir daro per mus, sutikusius kartu su juo darbuotis žmonių išlaisvinimo ir išgydymo dėlei. Vienas iš tokių buvo Džonas Leikas. Šiam medicinos mokslų nebaigusiam metodistų dvasininkui Jungtinių Amerikos Valstijų valdžia buvo suteikusi leidimą gydyti žmones, nes daugybę žmonių buvo išgydęs darbuodamasis misijoje Pietų Afrikos Respublikoje, melsdamasis už jų išlaisvinimą ir išgijimą, mokydamas juos priimti Dievo pažadėtus dalykus tikėjimu ir viltimi. Po pirmojo pasaulinio karo jis gyveno Spokan mieste. Čia, praktikuodamas savo tikėjimą tikinčiųjų bendruomenėje, per penkis metus jis išgydė šimtą tūkstančių sergančių žmonių, skaičiuojant vien tuos, kurių išgijimą reikalingais dokumentais patvirtino oficialiai medicinai atstovaujantys gydytojai. Šalia veikusi valstybės dotuojama ligoninė turėjo užsidaryti, nes gydytojai nebeturėjo pakankamai klientų. Džonas Leikas steigė išgydymo kambarius, mokė žmones juose melstis už ligomis kamuojamus žmones. Jam gyvam esant ir dar kelis dešimtmečius po jo mirties, Spokan miesto gyventojai Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo ilgaamžiškiausi ir sveikiausi.  Tokie žmonės, kaip Džonas Leikas, savo tikėjimo darbais liudija šių Jėzaus Kristaus žodžių teisingumą: “Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas mane tiki, darys darbus, kuriuos aš darau, ir dar už juos didesnių, nes aš keliauju pas Tėvą” (Jn 14,12).

Jėzus nori žmones išlaisvinti iš visų ligų.

Tai, kad Jėzus daugybę žmonių išgydydavo, ir tai, kad per besidarbuojančių išlaisvinimo ir išgydymo tarnystėje tikinčiųjų maldas ir ant ligonių dedamas rankas tokia gausybė žmonių yra išgydoma, rodo kokia meile Dievas myli visus, net labiausiai nusidėjusius žmones. Iš to pastebime ir Jo norą visus žmones matyti išgydytus: „Tada, atvėręs lūpas, Petras pasakė: „Iš tiesų aš dabar suprantu, jog Dievas nėra šališkas“ (Apd 10,34).

Yra daug manančių, jog Dievas nori tik savo vaikų dvasią išgydyti. Biblija atskleidžia, jog Dievas nori visapusiškai laiminti žmones, suteikti jiems gyvenimo pilnatvę – kūno, sielos ir dvasios gyvenimo pilnatvę: „Štai prisiartino raupsuotasis ir parpuolė prieš jį ant žemės, maldaudamas: „‚Viešpatie, jei panorėsi, gali mane padaryti švarų‘. Jėzus ištiesė ranką, palietė jį ir tarė: ‚Noriu, būk švarus!‘ Ir tuojau raupsai išnyko“ (Mt 8,2-3). Tai supratęs apaštalas Jonas rašo laiške savo mokiniui tokius žodžius: „Mielasis, aš linkiu, kad viskas tau gerai sektųsi, kad būtum sveikas, – taip, kaip gerai sekasi tavo sielai“ (3 Jn 1,2).

Dievo gydymo planas ne visuomet atitinka mūsų lūkesčius. Tuomet mes linkstame manyti, kad meldžiantis už ligonių sveikatą nieko nevyksta. Tačiau reikia atsiminti, kad Dievas visuomet mus gydo, kada tik maldoje atsiveriame Jo veikimui. Ir mūsų tikėjimo bendruomenėje vykusiose išgydymo pamaldose žmonės laukė vienų dalykų išsipildymo, bet daugeliu atvejų buvo palaiminti kitais.

Dievas dovanoja išgydymą visiems žmonėms, nori tai daryti per mus.

Būnant išgydymo pamaldose, asmeniškai meldžiantis už ligonių išgijimą anksčiau ar vėliau neišvengiamai kyla klausimas: Ar visiems žmonėms Dievas dovanoja išgydymą?

Žvelgdamas į vieną ar kitą tikinčiųjų bendruomenės narį, žinodamas jo gyvenimo peripetijas, galvoje pajunti kirbančią mintį: šito žmogaus Dievas tikrai nenori išgydyti.

Stebėdamas žmones, už kurių išgijimą buvo melstasi, nematant akivaizdžių išgijimo ženklų, peršasi panaši mintis: šito žmogaus Dievas nenori išgydyti. O kaip yra iš tikrųjų?

Jėzus vaikščiojo po visą Galilėją, mokydamas sinagogose, skelbdamas karalystės Evangeliją ir gydydamas žmonėse visokias ligas bei negales. Net visoje Sirijoje pasklido apie jį garsas. Žmonės nešdavo pas jį visus sergančius, įvairiausių ligų bei kentėjimų suimtus – demonų apsėstus, nakvišas bei paralyžiuotus, – o jis išgydydavo juos. (Mt 4,23 – 25)

Jėzus ėjo per visus miestus ir kaimus, mokydamas sinagogose, skelbdamas karalystės Evangeliją ir gydydamas visokias ligas bei negales. Matydamas minias, jis gailėjosi žmonių, nes jie buvo suvargę ir apleisti lyg avys be piemens. Tuomet jis tarė mokiniams: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį“. (Mt 9,35 – 38)

Pasišaukęs dvylika mokinių, Jėzus suteikė jiems valdžią netyrosioms dvasioms, kad išvarinėtų jas ir gydytų visokias ligas bei negales (Mt 10,1).

Nesunku pastebėti, jog minios išgydymo ieškančių žmonių, aiškiai bylojo apie reikmę, kad nauji darbininkai imtųsi darbuotis šeimininko pjūtyje, mokydami ir gydydami. Visa tai vyko likus nedaug laiko iki to, kai Jėzus pašaukė dar septyniasdešimt mokinių ir pasiuntė juos mokyti ir gydyti. “Daugelis sekė paskui jį, ir jis visus gydė” (Mt 12,15). “Kai išlipo į krantą ir pamatė daugybę žmonių, Jėzui pagailo jų, ir jis išgydė jų ligonius” (Mt 14,14). “Žmonės sugabeno pas jį visus sergančius. Jie prašė jį leisti palytėti nors apsiausto apvadą. Ir kas tik palietė – pasveiko” (Mt 14,35 – 36).

Nusileidęs su jais žemyn, apsistojo lygumoje. Ten buvo gausus jo mokinių būrys ir didelė daugybė žmonių iš visos Judėjos ir Jeruzalės, iš Tyro ir Sidono pajūrio. Jie susirinko jo pasiklausyti ir pagyti iš savo ligų. Buvo pagydomi netyrųjų dvasių varginamieji. Visa minia stengėsi jį paliesti, nes iš jo ėjo galia ir visus gydė. (Lk 6,17 – 19)

Skaitydami Evangeliją matome, kad akivaizdžiai kartojasi faktas, kad Jėzui gydyti atnešdavo visus ligonius, neišskiriant net tų, kurie patys susigadino savo sveikatą. Dabar yra paplitusi tokia teologija, kuri skelbia, jog kai kuriems žmonėms Dievo valia yra skirta tokia dalia – sirgti ir nebūti išgydytiems. Tačiau ar nekeista yra, kad tarp atneštų prie Jėzaus ligonių nebuvo nei vieno tokio žmogaus?

Sugrįžę pas kitus mokinius, jie pamatė apie juos susirinkusią minią ir besiginčijančius su jais Rašto aiškintojus.  Vos pastebėjusi Jėzų, minia labai nustebo, ir visi bėgo jo pasveikinti.  Jis paklausė: „Ko ginčijatės su jais?“ Vienas iš minios jam atsakė: „Mokytojau, aš atvedžiau pas tave sūnų, kuris yra nebylės dvasios apsėstas. Kur tik sugriebusi, dvasia jį tąso, iš burnos jam eina putos, jis griežia dantimis ir pastyra. Aš prašiau tavo mokinius išvaryti dvasią, bet jie nevaliojo“. Tada Jėzus tarė: „O netikinti gimine! Iki kol man reikės su jumis būti? Kaip ilgai jus kęsti? Atveskite jį pas mane!“ Jie atvedė. Vos pamačiusi Jėzų, dvasia ėmė tąsyti berniuką, šis parpuolė ant žemės ir apsiputojęs pradėjo blaškytis. Jėzus paklausė tėvą: „Ar nuo seniai jam taip darosi?“ Šis atsakė: „Nuo pat kūdikystės. Dvasia jį dažnai į ugnį įstumdavo ir į vandenį, norėdama pražudyti. Tad jei ką gali, pasigailėk mūsų ir padėk mums!“ Jėzus jam atsakė: „’Jei ką gali’?! Tikinčiam viskas galima!“ Vaiko tėvas sušuko: „Tikiu! Padėk mano netikėjimui!“  Matydamas susibėgančią minią, Jėzus sudraudė netyrąją dvasią: „Nebyle ir kurčia dvasia, įsakau tau, išeik iš jo ir daugiau nebegrįžk!“ Dvasia, klykdama ir smarkiai jį purtydama, išėjo. O berniukas liko tarsi lavonas, ir daugelis sakė: „Jis mirė“. Bet Jėzus paėmė jį už rankos, pakėlė, ir jis atsistojo.

Kai Jėzus grįžo namo, mokiniai, pasilikę su juo vieni, klausė: „Kodėl mes negalėjome jos išvaryti?“ O jis atsakė: „Ta veislė neišvaroma niekuo kitu, tik malda“. (Mk 9,14 – 28)

Jėzus parodė, kad Dievo valia buvo pagydyti net ir tą, kurio nesugebėjo pagydyti jo mokiniai, kurie turėjo Viešpaties suteiktas galias žmones vaduoti iš demonų įtakos. Yra neteisinga manyti, kad Dievas nenori išgydyti kai kurių žmonių, kai tai yra viso labo tik nesėkmingas Jėzaus mokinių bandymas juos išgydyti. Jėzus, išgydęs sergantį epilepsija, rodo mokiniams, kad jų nesėkmė byloja ne apie ką kitą, o apie jų netikėjimą. Tie mokiniai turėjo tikėjimą, jo pagalba sėkmingai gydė kitus ligonius, tačiau toje situacijoje kažko jų tikėjime jiems pritrūko.

Tris metus su Jėzumi artimai bendravęs apaštalas Petras Jo žemišką tarnavimą yra apsakęs vienu trumpu tvirtinimu: Kalbama apie Jėzų iš Nazareto, kaip Dievas jį patepė Šventąja Dvasia ir galybe, kaip jis vaikščiojo, darydamas gera ir gydydamas visus velnio pavergtuosius, nes Dievas buvo su juo. (Apd 10,38).

Visose paminėtose ir daugelyje kitų Švento Rašto vietų, rodančių, kad Jėzus gydė visus, mes matome Dievo valią mūsų kūnų atžvilgiu ir atsakymą į mūsų klausimą: „Ar visiems žmonėms Dievas dovanoja išgydymą?“ Nors meldžiantis už ligonių išgijimą ne visuomet pavyksta  pasiekti akivaizdžių išgijimų, melstis yra būtina. Tie krikščionys, kurių maldų dėka išgijo šimtai, tūkstančiai ir net šimtai tūkstančių žmonių, turėjo patirtį, kai jų maldos neatnešė laukiamų rezultatų. Tačiau jei  patyrę pirmą „nesėkmę“ arba bijodami „susimauti“ prieš tuos, už kuriuos meldėsi, būtų nustoję melstis, Dievo ir žmonių gydančio palytėjimo nebūtų patyrę dešimtys, šimtai ir tūkstančiai ligas kenčiančių žmonių. O kalbėti tokiu atveju apie „nesėkmę“ ar „susimovimą“ yra  problemiška, nes mes  nežinome visko, kas vyksta maldos metu. Tačiau nuolat gilinti tikėjimo ir maldos gyvenimo supratimą ir pažinimą yra reikalinga, kad taptume vis labiau panašesni į Jėzų Kristų, kad kaip ir apie Jį, taip ir apie kiekvieną iš mūsų galima būtų sakyti: jis vaikščioja, darydamas gera ir gydydamas visus velnio pavergtuosius, nes Dievas yra su juo.

Žmogaus tariamiems žodžiams Dievas yra suteikęs didžiulę galią. Jie ypatingai galingai veikia, kuomet ištariami su tikėjimu (pasitikėjimu) Dievu, jo žmonių išvadavimo iš blogio planu per Jėzų Kristų. Dievas nori žmones gydyti pasitelkdamas kitus žmones. Jis laukia, kada mes pareikšime savo sutikimą, kad norime būti jo valios įvykdymo bendrininkais, kitaip tariant – jo įrankiais. Kada tariame su tikėjimu žodžius, tai signalas Dievui ir visiems jo angelams veikti. Melsdamiesi vieni už kitus, suaktyviname dangaus gyventojus ir per mūsų maldoje žodžiais išreikštą sutikimą jie įgyja galimybę sutartinai, drauge su mumis mus gydyti ir kitaip laiminti mus dovanomis, kurios mums, Dievo vaikams yra skirtos. Tarp jų – išlaisvinimas iš ligas keliančių netyrų dvasių, anų ir mūsų pačių lemtų organizmo veiklos sutrikdymų pašalinimas, pažeistų vietų išgydymas.

Mes dažnai užmirštame vieni kitus, paliekame vieni kitus melstis už save patį. Pasitaiko, tačiau retai, kad žmogus meldėsi pats už save ir pasveiko. Daugelis kitų neišgyja tik todėl, kad neatsiranda žmonių, kurie už juos pasimelstų. Ten, kur susiburia krikščionys, išgyvenamas Dievo artumas. Jėzus sako: „Kur du ar trys susirenka mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“ (Mt 18, 20) . Kai meldžiamės vieni už kitus, mūsų tikėjimas nepalyginamai stipriau suaktyvina dvasinius išgijimo procesus. Jei pamatę šalia savęs vieną ar kitą ligą kenčiantį žmogų, jam sutikus, kartu su juo, uždėję ant jo rankas pasimelstume dviejų ar trijų sakinių maldele, to žmogaus gyvenimas ir pasaulis nuo to nepablogėtų – tik pagerėtų. Jei visi įprastume tai daryti – mūsų parapijoje sergančių žmonių žymiai sumažėtų.

Malda: Persižegnojama. Jėzaus Kristaus vardu įsakau šiame žmoguje sąnarių ligas sukeliančioms netyroms dvasioms trauktis ir palikti ramybėje jo sielą ir kūną. Jėzaus Kristaus vardu skelbiu šio žmogaus organizmo savigydos procesų atkūrimą, stuburo, rankų, kojų – visų sąnarių išgijimą.

Pastaba: Čia pateiktas išlaisvinimo ir išgydymo maldos pavyzdys sąnarių ligų atveju, tačiau panašiai dėstant ir tariant pasitikėjimu Dievu grįstus žodžius galima melstis ir kitų ligų atveju.

Yra gerai meldžiantis už ligonių išgijimą laukti greito išgijimo. Todėl gydomas ligonis po maldos turi iš karto bandyti daryti tai, ko anksčiau negalėjo daryti, ką anksčiau sunkiai galėjo daryti, įsiklausyti į kūno siunčiamus signalus. Ne taip jau retai išgijimas ateina staiga arba labai greitai – per kelias valandas ar dienas. Labai svarbu jį pastebėti, už jį dėkoti Dievui. Kiek uždelsus, gali žmogų užvaldyti abejonės išgijimo galimybės atžvilgiu, ką tik prasidėjęs ir išgijimo ženklų lydimas procesas gali sustoti. Atidumas tam, kas vyksta kūne meldžiantis, iš karto ir vėliau po maldos dėkingumo būsenos išlaikymas padeda to išvengti. Net jei iš karto ir nepastebime jokių išgijimą liudijančių požymių, reikia su pasitikėjimu Dievu ir dėkingumu jam laukti ligoniui skirto išgijimo. Labai dažnai Dievo pradėtas žmogaus gydymas vyksta lėtai, pats vyksmas neturi ryškesnių požymių. Išgijimo procesas ne visada reiškiasi tik maloniais, teigiamais ir laukiamais požymiais. Dažnai išgijimo proceso metu ligos simptomai sustiprėja. Jie kaip tik ir liudija apie tai, kad žmogų, už kurį meldžiamasi, kankina kai dvasinės kilmės ligos. Mat jų sukėlėjos netyros dvasios, pasitraukdamos iš kūno, stengiasi jį dar labiau kankinti, kad žmogus nusiviltų tokių pastangų naudingumu ir nustotų ieškoti išsigelbėjimo Dieve, taigi – liautųsi praktikuoti tikėjimą ir apleistų maldą. Bet kuriuo atveju yra svarbu  nepasiduoti faktų įtaigai, žinoti kas už jų slepiasi, nenusivilti ir toliau vykdyti dvasinę kovą už ligonio sugrąžinimą į sveiką būvį. Faktai rodo tiktai tai, kokia  sveikatos būklė yra dabar. Besimeldžiančių žmonių viltis ir tikėjimas faktinę tikrovę perkeičia, padaro tokią, kokia turi būti.

Bus tęsinys…

Utenos Kristaus Žengimo į dangų Švento Rašto skaitymo grupės vadovas  Julius Morkūnas