Kristaus Žengimo į dangų bažnyčia

1946 m. Panevėžio vysk. pateikęs žinių apie Utenos bažnyčią, klebonas ir dekanas Jonas Kriščiūnas nurodė, kad nėra aiškių žinių, kada atsirado pirmoji bažnyčia. Vieni mano, kad ji buvo įkurta 1390 m., kiti – kad ji įsteigta Vytauto 1416 m. Išlikę bažnyčios inventoriai aprašinėja tik priešpaskutinę bažnyčią, pastatytą 1802 m., tačiau ją 1879 m. sunaikino gaisras, ir su ja žuvo ankstesni dokumentai. Utenos bažnyčios inventoriaus dokumente bei vizitacijos aktuose dažniausiai nurodoma, kad pirmąją bažnyčią fundavęs Jogaila. Literatūroje kartais nurodoma, kad bažnyčia funduota 1416 m. LDK Vytauto. Fundaciniams dokumentams žuvus, Utenos klebonui Mikalojui (Nicolaus de Iùkusz artium magister rector ecclesiae) prašant, 1522 m. Žygimantas Senasis išdavė naują privilegiją (joje apie pirmosios bažnyčios fundacijos datą neužsimenama) ir patvirtino Utenos bažnyčios fundaciją (Vilniaus vysk. Jonas patvirtino 1536 m.), užrašydamas dešimtinę iš Utenos ir Užpalių dvarų. Bažnyčios kolatoriais (fundatoriais) buvo Lietuvos didieji kunig., jie skirdavo ir Utenos bažnyčios klebonus. 1608 m. sausio mėn. Utenos klebonu skiriamas Merkelis Saladzevičius. 1662 m. klebonavo Motiejus Survila, Vendeno kanauninkas, bažnyčiai paaukojęs komuninę. 1685 m. Utenos ir Užpalių klebonu buvo Mykolas Puzyna. Bažnyčia buvo sena, medinė, Šv. Kryžiaus vardo. 1698 m. Utenos bažnyčiai jis paaukojo sidabrinę monstranciją, kuri 1807 m. buvo perdirbta į paprastą kryžių, šiandien stovintį Kryžiaus altoriuje.

1738 03 03 Utenos bažnyčios vizitacijos akte (vizitavo Vilniaus vysk. Mykolas Zienkavičius) nurodoma, kad bažnyčios pastatas neseniai pastatytas, naujas, su 3 altoriais, zakristija, virš bažnyčios prieangio buvo 2 bokštai, viename kabojo 2 varpai. Netoli bažnyčios buvo m-klos namas. Mokytojavo bajoras Andrius Zubrickis, kuriam maistą davė klebonas. Netoliese buvo ir špitolės pastatas. Klebonija buvo neseniai pastatyta, su 16 langų, antrasis šalia esantis pastatas buvo skirtas vikarams. Taip pat buvo senas svirnas, atokiau – klojimas ir tais metais pastatyta daržinė, o prie upės – bravoras. Klebonavo Mikalojus Strutinskis, Utenos klebonu paskirtas valdovo Augusto II 1728 06 15 ir toms pareigoms patvirtintas Vilniaus vysk. Karolio Pancežinskio 1728 09 22. Į vizitacijos aktą įrašyta ir Žygimanto Senojo 1522 m. bažnyčios fundaciją atnaujinantis aktas. Jame bažnyčiai kasmet numatyta javų dešimtinė iš Utenos ir Užpalių dvarų, dvi žvakės didžiajam altoriui iš Utenos dv., taip pat žemė, kurioje yra turgavietė ir stovi krautuvėlės, dvi neapmokestintos smuklės, teisė gaudyti žuvis vandenyse (upėje), besiribojančiuose su klebono žeme, paskirti septyni žmonės – Svilgus, Evilgus, Januldus, Lipnus, Milgus, Svirmutus, Gielutis – su jų žeme, taip pat ežeras Raudis ir pieva, vadinama Limuški.

1775 08 20 vizituojant Utenos bažnyčią (vizitatoriai – Livonijos kanauninkas, Kupiškio dekanas Antanas Šiukšta ir padekanis, Kamajų klebonas Klikovičius) į Vilniaus vyskupo pateiktus klausimus buvo atsakyta, kad Utenos klebonas yra Tadas Liubartas Kolyška, Smolensko prelatas, kilęs iš Kavarsko parapijos, 38 metų, įšventintas 1762 04 30, buvęs Vabalninko klebonu, Utenoje nuo 1770 10 18. Utenos bažnyčia esanti funduota Jogailos, tačiau privilegija prarasta, patvirtinta 1522 m. Bažnyčios kolatorius Lenkijos Karalystės kariuomenės generolas majoras Strutinskis. 1717 m. Utenos sen. buvo perduota Smolensko ir Starodubo egzulantams, tai patvirtinta ir 1774 m. seime.

Parapijoje 53 kaimai, 12 užusienių.ir dvarai ir palivarkai: Utenos, Noliškio I, Dičiūnų, Degulių, Noliškio II – Avižienių, Pakalnių, Noliškio III Budreikių, Bylinsko, Gaižiūnų, Antaduobių, Noliškio, Ramaškonių, Jasonių, Vijeikių, Spitrėnų, Vaikutėnų, Radeikių, Sirutėnų, Garnelių, Šlapių. Taip pat buvo 3 kaimai ir užusienis, priklausantys Vilniaus vysk. stalo dvarui (32 dūmai). Par-joje gyveno 250 žydų. Utenoje buvo žydų mokykla. Per metus gimė 83, mirė 57 žmonės.

Buvo dvi filijinės bažnyčios: Strutinskio ir Utenos klebono pastatyta už mylios nuo Utenos Mamiancy (Momėnai?) kaimo žemėje, vadinta Mikolajava, ir Kuliešos dvare Pakalniuose. Altarija viena. Parapijoje buvo 9 kapinės, neaptvertos ir neprižiūrimos, daugiausia laidojama parapijos bažnyčios kapinėse. Šventorius naujai aptvertas tašytais rąsteliais, apsodintas klevais. Šv. Kryžiaus bažnyčia buvusi statyta Livonijos vyskupo, Utenos klebono Puzynos, jau sena, medinė, remontuojama, joje 5 altoriai. Bažnyčios bokšte 2 nedideli varpai ir signaturka. Klebonija – medinė, sena. Bažnyčiai priklausė Utenėlės palivarkas, 2 smuklės, miestelyje, bažnyčios sklypuose gyveno 5 katalikų ir 4 žydų šeimos. Parapijos mokyklai pastatytas naujas pastatas su kamara ir rūbine, dengtas skiedromis. Kitame gale gyveno vargonininkas Kazimieras Sviežinskis, kuris mokė vaikus, padorus, gabus žmogus, gero būdo ir papročių. Algą jam skyrė klebonas, parapijiečiai nieko neprisidėjo. Klebonaudamas Tomas Milošas pardavinėjo bažnyčios sklypus (tai turbūt susiję su išlaidomis naujos bažnyčios statybai) įvairiems asmenims. 1795 09 01 buvo parduotas sklypas su senais, supuvusiais stogais, pastatais Jonui ir Zofijai Butkevičiams. 1795 10 30 sklypas prie tilto į dvarą, su keturių kambarių namu, daržine – Jonui Paškauskui, Vendeno pastalininkiui. Ukmergės pilies teismo vaznys į tuos sklypus savininkus įvesdino 1796 m.. 1796 m. Utenos klebonijai priklausė jurisdika mieste, kurioje gyveno 8 daržininkai, 11 žydų, keli sklypai buvo tušti. Be to, klebonijai dar priklausė du palivarkai, kurių vienas, vadinamas Utenėle, buvo mylios atstumu nuo bažnyčios (7 valakai žemės), kitas, vadinamas Pakirčiais, Dusetų apylinkėje (13 valakų). Abiejuose palivar. gyveno 30 bažnyčiai pavaldžių valstiečių šeimų, vieni buvo lažininkai, kiti činšininkai. 1796 m. pradedama statyti nauja medinė bažnyčia, kuri užbaigiama 1802 m. Bažnyčios vaizdo rekontrukcija yra P. Galaunės knygoje „Lietuvių liaudies menas” (Kaunas, 1936). Nuo 1797 m. – klebonas Tadas Milošas, Utenoje klebonavo 18 metų. Minima neseniai pastatyta špitolė – namas atvykstantiems į bažnyčią parapijiečiams pailsėti, be to, jame gyveno vargonininkas ir elgetos, o vikaro ar vargonininko prižiūrimi mokėsi keli vaikai. Keli susidėję kaimai išlaikė daraktorius (dyrektorow). Pamokslai sakomi lietuviškai. Seni parapijiečiai ir bajorai eina išpažinties ir komunijos, jaunimas ne toks. Tai užrašyta vizitacijos akte. 1818 m. bažnyčios vizitacijos akte pažymima, kad esanti medinė bažnyčia pradėta statyti 1796 m., baigta 1802 m., priklauso Kupiškio dekanatui. Varpai kabėjo ant 4 į žemę įkastų stulpų. Mokyklai ir špitolei fundacijų nebuvo. Bažnyčiai priklauso 29 valstiečių dūmai ir 24 sklypai miestelyje. Valstiečiai valdė po valaką žemės, sklypininkai po 40 rykščių (prūsiška rykštė 3,766 m.). Bažnyčia kapitalo neturėjo, tik gaudavo kasmet po 100 auksinų iš dvaro, pagal ankstesnių klebonų susitarimą su Strutinskiais, vietoje turgaus rinkliavos. Klebonu buvo kun. Simonas Porazinskis, Vilniaus katedros kanauninkas. 1820 m. bažnyčios vizitacijos akte minimas tais metais buvęs gaisras; dėl jo bažnyčios jurisdikoje 10 sklypų buvo tušti, kituose 14 sklypų gyveno ir katalikai, ir žydai. Pačiame miestelyje buvę 38 dūmai. Taigi po gaisro iš viso buvo likę 52 dūmai, neskaitant bažnyčios ir klebonijos bei dvaro pastatų. 1829 m. gruodžio mėn. sudarytame bažnyčios ir jos valdų inventoriuje (surašytame po klebono Anupro Hovalto mirties bažnyčią perduodant naujam klebonui Petrui Staševičiui) rašoma, kad Utenos bažnyčia baigta statyti 1802 m. klebono Tado Milošo lėšomis, iš pušies medžio, apačioje – kryžiaus formos, aukščiau virš koplyčių aštuonkampė, pagrindiniame fasade 4 medinės kolonos, viduje 4 altoriai. Medinė 4 stulpų varpinė, dengta lentomis, stovėjo dešinėje šventoriaus pusėje. Buvusi didelė krūva akmenų, skirtų naujos mūrinės varpinės statybai, tačiau dar 1820 m., klebonaujant Porazinskiui, akmenys buvo paskolinti Utenos dv. valdytojai Pomarnackienei, tačiau raštiško skolaraščio nėra. Šventorius aplik bažnyčią kvadratinis, iš priešakio ir klebonijos pusės aptvertas statinių tvora. Buvo Rožančiaus brolija.

Priešais bažnyčią, klebonijos žemėje, klebono lėšomis buvo pastatytas ir šiaudais dengtas iš apvalių rąstų svirnelis. Pati klebonija – medinė, ant mūrinių pamatų, sienos apkaltos lentomis, kurios vietomis supuvusios, iš jos einant į bažnyčią, dešinėje, buvo nedidelis kiemelis, aptvertas statinių tvora, su varteliais; sode – keliolika vaismedžių ir liepų eilė; kairėje – daržas. Šalia klebonijos buvo medinis svirnelis, 2 arklidės, daržinė, vežiminė, nedidelis gyvenamasis namelis, klojimas, ledainė – tarp klebonijos ir bažnyčios; taip pat buvo vikarų namas, kurio kitame gale špitolė.

Klebonijai priklausė smuklė (vadinta Pohulanka), stovėjusi prie kampo (einant iš bažnyčios į turgų), ant mūrinių pamatų, tačiau supuvusi ir apgriuvusi, „šinkavimo” kambaryje buvo 3 dideli langai (po 16 stiklų kiekviename), švediška krosnis, 2 stalai, suolas ir dvi taburetės; kamara su langu išdaužytais stiklais; kita kamarėlė su langeliu; be to, buvo priemenė, 2 apsistojimo kambariai su žalių koklių krosnimis; virtuvėje – kepimo krosnis; smuklė buvo dengta šiaudais. Šalia jos buvo vežiminė ir 2 arklidės po vienu šiaudiniu stogu.

Bažnyčios jurisdika turėjo 28½ sklypo, kiekvienas 44 kvadratinių rykščių dydžio, tuose sklypuose buvo gyventojų lėšomis pasistatyti 22 namai ir žydo smuklė (12 namų priklausė katalikams, iš jų 3 buvo šlėktos, 10 namų ir smuklė – žydams). Gyventojai klebonui mokėjo žemės mokestį, savo namus galėjo su klebono žinia parduoti, pirkėjas turėjo būti pristatomas klebonui ir su juo sudaryti žemės nuomos sutartį. Jurisdikos žemę supo generolienės Strutinskienės dvaro žemė, tuo metu iki mirties valdoma Pomarnackos. Iš rytų ir šiaurės žemę ribojo upės, nuo upės, jurisdikos gale, kur prasideda Strutinskienei priklausančio miestelio žemė, apie 30 žingsnių nuo miestelio prie kelio, vedančio į Sirutėnus, riba tiesi, nepažymėta, gyventojams gerai žinoma, iki pat gatvės, už kurios remiasi į per miestelį iškastą kreivą griovį, kerta kitą gatvę, už jos tiesia linija veda į pietus, kur prasideda laukai. Be to, bažnyčiai priklausė Utenėlės palivarkas su keliais kaimais ir užusieniais.

1830 m. bažnyčios vizitacijos akte pateikiamos beveik tokios pat žinios, kaip ir 1829 m. Bažnyčios kolatoriais laikomi egzulantai, konkrečiai grafas Jeronimas Strutinskis, taip pat Benediktas Morikonis. Parapijos kapinės buvo už 144 uolekčių nuo bažnyčios, apkastos grioviu ir apsodintos medžiais, klebonas rengėsi jas aptverti tvora. Beje, nurodoma, kad Sirutėnų koplyčią 1824 m pastatė Sirutėnų dvaro savininkas Juozapas Lapa, ji 22½ × 22½ uolekčių dydžio, pašventinta 1825 08 05 Utenos dvare (1 dūmas) gyveno 46 žmonės; miestelyje (44 dūmai) 350 žmonių katalikų, be to, gyveno 115 žydų šeimų.

1843 m. bažnyčių valdas perėmė Rusijos imperijos iždas, Utenos bažnyčiai priklausiusio palivarko pastatai, kaip pažymėta 1855 m. inventoriuje, valstiečių buvo išgrobstyti. Tais metais buvusiose Utenos bažnyčios valdose (Utenėlės palivarke ir kaimuose) gyveno 51 baudžiauninkas, 28 daržininkai ir 19 viengungių (bobylių).

1849 m. Utenos par-ja, buvusi Vilniaus vyskupijos ribose, buvo priskirta Žemaičių vyskupijai. Vyskupui Motiejui Valančiui rūpėjo priskirtų dekanatų kunigų sugebėjimas sakyti pamokslus lietuviškai, tad 1850 m. paprašė pateikti žinių. Utenos dekanate atsiliepė apie 30 kunigų. Kaip sugebančius sakyti pamokslus lietuviškai paminėjo Skiemonių kleboną Joną Bernatavičių ir Alizavos kunigą Joną Pileckį. 1851 m. vasarą 1859 m. rudenį, Utenos bažnyčią vizitavęs vysk. ten konfirmavo 3027 žmones. Prie Žemaičių vyskupijos prijungti dekanatai, turėję mažiau mokyklų ir moksleivių, M. Valančiaus rūpesčiu greit pasitempė: 1853 m. Utenos dekanate buvo tik 8 m-klos su 149 mokiniais, o 1861 m. – 15 mokyklų su 830 mokinių, tarp jų 195 mergaitės.

Vyskupas Motiejus Valančius rūpinosi blaivybės plėtimu, tad, kaip ir kitiems dekanams, 1858 10 10 laišku priminė Utenos dekanui (Anykščių klebonas) Ferdinandui Stulginskiui, kad daugelio parapijų klebonai pakvietė liaudį visiškai nebevartoti degtinės, tad ir Utenos dekanato kunigai turėtų būti uolūs. Dėl to uolumo dekaną rusų valdžiai skundė tie, kurie buvo suinteresuoti, kad būtų daugiau parduodama degtinės. Tad 1862 m. vysk. prašė generalgubernatorių V. Nazimovą, kad paglobotų Utenos dekaną ir Anykščių kleboną F. Stulginskį, kurį už blaivybės platinimą persekioja žydai smuklininkai ir policija, neva jis kurstąs valstiečius prieš vyriausybę, sudaužęs imperatoriaus biustą, miške mokąs karo taktikos ir pan. Vėliau vyskupas kupiškėnams, mirkstantiems „tvane girtystės“, kaip idealiausias blaivybės požiūriu nurodė Anykščių, Utenos, Užpalių ir Kurklių parapijas. 1858–1869 m. Utenoje klebonavo prelatas Otonas Praniauskas, 1869–1896 m. – Adomas Vyšniauskas.

1879 m. sudegė medinė Utenos bažnyčia, o 1880 12 08 buvo pateiktas svarstyti naujos mūrinės bažnyčios projektas ir sąmata 42828 rb. sumai. 1881 12 08 Vidaus reikalų ministerija grąžino projektą, – tokia bažnyčia kainuosianti iki 100000 rb. Bažnyčios statybos komitetas: – dvarininkai A. Balcevičius, O. Lukoševičius, T. Stachovskis ir valstiečiai – K. Araminas, J. Vilūnas, G. Jankus, V. Kunigėlis, S. Žulys, klebonas A. Vyšniauskas (Višnevskis) – nusiuntė projektą ir sąmatą patikrinti į Peterburgą inž. architektui prof. S. G. Lukaševičiui (jis ir buvo parengęs projektą, gyveno Peterburge, kuris raštu pranešė klebonui, kad projektą bei sąmatą ištaisys pagal pastabas, padarytas jį svarstant techniniame komitete, ir kad planą ir sąmatą jis pats pateiks patvirtinti į Vidaus reikalų ministeriją. Statybos darbų vykdytojas buvo vokietis Johanas Levaltas. 1882 m. jį apskundė A. ir F. Drozdovskiai iš Daugpilio, kad jis blogai padaręs pamatus. Buvo patikrintas Drozdovskių skundas ir rasta, kad darbai atlikti gerai. Išvadas pasirašė gen. maj. Grincevičius bei inž. archit. prof. S. G. Lukaševičius. Sąmata buvo padidinta iki 49100 rb, ją pasirašęs O. Tibo… (parašas neperskaitomas), patikrinęs Kauno gub. architektas U. Golinevičius. Parapijiečiai bažnyčiai statyti paaukojo apie 10000 rb., kitos lėšos buvo renkamos visoje vyskupijoje. 1882 m. bažnyčia sumūryta iki karnizų, o 1884 09 17 beveik baigta statyti. Vidaus įrengimo darbai turbūt užtruko ilgiau: 1901 m. nurodoma, kad ką tik padarytas didysis altorius, ruošiama medžiaga naujai klebonijai. 1898 05 28 vysk. sufraganas Gasparas Felicijonas Cirtautas bažnyčią pakonsekravo Jėzaus Kristaus Dangun Žengimo vardu.

Tuo tarpu mūrinė varpinė statyta 1876 m. Susirašinėjimas dėl jos statybos vyko nuo 1873 metų. Dvarininkai A. Balcevičius, F. Jaloveckis, C. Svionteckis varpinę statė savo lėšomis, sąmata 4580 rb.. Per Pirmąjį pasaulinį karą 3 varpai buvo išgabenti į Rusiją, po karo grįžo tik du.

1901 m. vyskupui pateikiant žinias apie tai, kas naujo padaryta praėjusiais metais, iš Utenos buvo pranešta, kad įrengtas naujas didysis altorius ir ruošiama medžiaga naujai mūrinei klebonijai statyti. Bažnyčia buvo remontuota 1927 m. klebono Jono Asminavičiaus rūpesčiu, 1940–1944 m. klebono Petro Raudos iniciatyva įrengtos klausyklos. 1979 m. restauruotas didysis altorius, kiti suremontuoti.

Dekanai: 1829-59 m. Petras Staševičius, 1859-64 – Ferdinandas Stulginskis, 1864–78 – Dominykas Opolskis, 1876–93 Kleopas Kozmianas, 1893–99 – Jurgis Normantas, 1899–1914 – Stanislovas Janulevičius, 1914–28 – Jonas Jarašiūnas, 1929–40 – Jonas Asminavičius, 1940–44 – Petras Rauda ir kt. Nuo 1990 m. dekanas Petras Adomonis. 1927 m. bažnyčią lankė vysk. K Paltarokas. 1744 m. Utenos parapija priklausė Kupiškio dekanatui, 1839 m. įsteigtas Utenos dekanatas. Bažnyčioje veikė choras, buvo biblioteka.

(Apie bažnyčią rašoma ir Alfonso Streikaus knygoje „Utenos parapija“. U. 1999.)

Habil. dr. Algirdas Baliulis Papildė Gediminas Isokas