Dvasinių pratybų pagal šv. Ignacą Lojolą metu siekiame atpažinti Dievo meilę bei patirti vidinę laisvę žvelgiant į Kristaus gyvenimą, mirtį ir Prisikėlimą.

Dvasinės pratybos trunka 33 savaites. Kiekvieną dieną skiriame bent 30 min. mąstomajai maldai su nurodytu Šv. Rašto tekstu. Taigi mūsų maldos tikslas – ne išmokti įdomių dalykų, bet pakeisti savąją širdį.

Nuo 2015 m. rudens iki 2016 m. rudens pratybos nevyksta.

Liudijimai

Po metų pertraukos, tai man antrosios pratybos pagal Šv. Ignacą Lojolą. Pirmųjų dėka ištariau Dievui didelį „TAIP“, atiduodama savo gyvenimą ir likimą į Jo rankas.

Pradėdama antrąsias, nesitikėjau kažko naujo. Bet pasitvirtino a.a. kun. Česlovo Kavaliausko žodžiai, kad Jėzus nėra tiesinis, t. y., kad negali prisirišti prie to, ką jau turi, bet reikia būti atviram, ką Dievas dar nori tau pasakyti, ar kur vesti.

Pirmiausia šiose pratybose „atradau“ Dievą Tėvą. Kiekvienos dienos malda praeidavo besikreipiant į Tėvą, mūsų visų Tėvą.

Jei pirmose pratybose Šv. Rašto skaitiniai išryškindavo santykį tarp manęs ir Dievo, tai šiose – tarp manęs ir kito žmogaus. Tai leido priimti kitą kitokį. Ypač ši nuostata padėjo savanoriaujant nakvynės namuose ir…. priimant savo marčią. Tačiau supratau, jog pirmiausia pati turiu dėti pastangas žvelgti į kitą žmogų Dievo žvilgsniu, tuomet ir Dievas padeda tai padaryti.

Ir dar, bijau atiduoti Dievui savo gerą vardą. Pratybų metu suvokiau, kad mes visi tartum mobilūs telefonai, sujungti ryšiu su palydovu, t. y. Dievu. Telefono dizainas ir programos – tai mano įvaizdis visuomenėje, mano geras vardas. O štai SIM kortelė – tai ryšys su Dievu. Juk šis ryšys tai mano gyvastis, mano jungtis su kitais žmonėmis. Šios pratybos tarsi nužymėjo man gyvenimo kelią – stengtis ir prašyti Dievo save susitapatinti su SIM kortele, o ne su telefono dizainu. Nelengva užduotis.

Nuoširdžiai dėkoju visiems pratybų bendrakeleiviams. Daug Meilės jūsų gyvenimuose!
AUDRA

Ignaco Lojolos dvasinės pratybos – tai 33 savaičių kelionė į gilesnį savo santykio su Dievu pažinimą, maldos ištvermės bei drausmės išbandymas. Tai nėra lengva kelionė tam, kuris stengiasi atlikti viską sąžiningai ir iki galo kaip reikalaujama šiose pratybose. Klausimai, į kuriuos reikia atsakyti, reikalauja būti tikru Dievo bendrakeleiviu, tvirto apsisprendimo, atsidavimo ir kardinalaus savęs keitimo. Svarbiausia, kad tuos atsakymus turi rasti pats vienas, įsiklausydamas į tai, ką tau sako Dievas. Tai nėra taip paprasta. Reikia išmokti klausytis ir išgirsti. 33 savaičių kasdienė kelionė duoda gausius vaisius, keičia keleivį, nes bendrakeleiviu joje yra pats Dievas, bet kaip ir kiekviena kelionė, reikalauja valios ir ištvermės. Jos ir linkiu kiekvienam, kuris jai ryšis.
RITA

Dvasinės pratybos – ypatingas laikas mano gyvenime. Nežinau, ar galėčiau pasakyti, kiek pastebimai per šį laikotarpį aš pasikeičiau (tai galėtų pasakyti šalia esantys žmonės), bet tvirtai žinau ir drąsiai galiu teigti:

– tos 231 diena, kurių kiekvienoje reikėjo atrasti pusę valandos buvimui su Dievu, mane labai sustiprino, įvedė į dvasinio tobulėjimo kelią. Šitas kelias jau virto troškimu gyventi su Dievu ne retkarčiais, o kiekvieną dieną;
– daugelį tikėjimo tiesų žinojau iš anksčiau, bet tik dabar nemažai jų išgyvenau savo vidumi, širdimi;
– didžiausia dovana man buvo Šventosios Dvasios atradimas, jos malonių žmogui suvokimas;
– palietė maldos ir buvimo kartu, bendravimo su kitais grupės nariais dermė.

Ačiū, kunige Tomai, už apibendrinimus, labai tikslius akcentus kiekvienų pratybų pabaigoje. Jie labai reikšmingi, man tapo lyg trumpa instrukcija kasdieniame gyvenime.

Linkiu bet kuriam, tiek giliai tikinčiam, tiek ieškančiam tikėjimo ateiti į dvasines pratybas, pabandyti užmegsti gilesnį ryšį su Dievu, atrasti naujų jėgų artimo meilei. Nenusivilsite!
BIRUTĖ

Vienam gyventi krikščionišką gyvenimą yra neįmanoma, todėl Dievas suvienija mus bažnyčioje, bendruomenėje, šeimoje, kad mums taptų įprasta kalbėti apie tikėjimą ir juo gyventi.

Aš nežinojau kur einu priėmusi sprendimą lankyti šventojo Ignaco Lojolos Dvasines pratybas kasdieniniame gyvenime. Aš nežinojau ko laukti ir ko tikėtis, viskas buvo paslaptis. Pradėjusi lankyti, supratau kad tai galimybė sustoti, sulėtinti bėgimą, pabūti tyloje su Dievu ir savimi. Kasdieniai užsiėmimai duoda ramybę ir džiaugsmą. Kiekvienas pajuto Dievo veikimą, kiekvienam buvo Dievo prisilietimas pagal jo poreikius. Pratybos suteikė galimybę pažinti Draugą, Jis ilgai stovėjo prie mano širdies durų ir kantriai laukė, kada aš dar plačiau jas atversiu. Tada Viešpats paima ir veda pas savo Tėvą, eidamas priekyje rodydamas kelią, kuriuo pats ėjo per vargus, kančias, pažeminimus, nusivylimus nešdamas savo kryžių ir mus mokydamas nešti. Užsiėmimų metu daugiau skaičiau Šventąjį Raštą, kuris mane įtraukė ir spinduliavo savo išmintimi. Ne viskas aišku ten. Tik Kūrėjas įvairiomis priemonėmis gali nulipdyti iš manęs tokį paveikslą, kuris būtų panašus į Jį. Pratybos suteikė galimybę daugiau suprasti save. Aš negaliu pakeisti pasaulį, bet aš galiu pakeisti save, savo požiūrį į jį, surasti ramybę ir džiaugsmą. Viskas priklauso nuo manęs, nesakau kad tai lengva, bet stengtis reikia ir verta.

Patarčiau kiekvienam be išimties lankyti Dvasines pratybas pagal Ignacą Lojolą, kiekvienam tiks, jei tik pati siela bus lojali Dievo veikimui, Jis padarys savo darbą, jūs surasite atgaivą savo sielai.

Dėkoju Dievui už suteiktą galimybę augti jo pažinime, dėkoju už visas patirtis, augti tikėjime ir Jo meilėje. Dėkoju kun. Tomui už palaikymą ir lydėjimą tikėjimo kelyje. Dėkoju visiems pratybų dalyviams už atvirumą ir nuoširdumą, kartu praleistą naudingai laiką. Vienas nieko nenuveiktum…
VIOLETA