Druska žemės – jūs.

 „Jūs žemės druska. Jei druska išsidvoktų, kuo gi ją reikėtų pasūdyti? Ji niekam netinka, ir belieka ją išberti žmonėms sumindžioti. Jūs pasaulio šviesa. Neįmanoma nuslėpti miesto, kuris pastatytas ant kalno. Ir niekas nevožia indu degančio žiburio, bet jį stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose. Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje“. (Mt 5,13-16)

Sakoma, kad žmogaus gyvenimas yra panašus į briliantą. Idealus briliantas turi 58 briaunas. Kuomet  visos jo briaunos nugludintos, tuomet jis spinduliuoja nuostabią šviesą. Ir taip yra, nes kiekviena brilianto briauna atspindi ir perkeičia šviesą savotiškai. Šių visų briaunų atliekamų atspindžių sintezė išreiškia pilnatvę, jo vertę.

Jėzus savo mokyme atveria naujas krikščioniško gyvenimo su juo briaunas. Jei atsižvelgsime tik į vieną ar kitą mums dovanoto krikščioniško gyvenimo briauną – nedaryk taip, o daryk taip arba negiedok taip, o giedok tai ir panašius pavienius dalykus, tai gyvenimas bus labai pilkas ir briliantas nebus tas, kokiu turi būti.

Naujasis Testamentas parašytas senovine graikų koine kalba. Toje kalboje žodžių tvarka sakinyje apsprendžia sakinio reikšmę. Sakinys „Jūs žemės druska“. Koine kalba žodžiai šiame sakinyje išdėstyti kita tvarka: „druska žemės – jūs“. Graikų kalboje pirmas žodis nulemia viso sakinio reikšmę. Mūsų kalboje šio sakinio pirmas žodis yra „jūs“, o originalo kalboje – „druska“. Tuo parodoma, kad žmogiškasis faktorius yra antrame plane. O tikinčio Dievu žmogaus krikščioniško gyvenimo  kokybiška dedamoji yra pirmame plane. Tai žinodami, suvokę savo reikšmę, neužriesime aukštyn nosies.

Apie druską užsimenama Jobo knygoje. Gali būti, jog ši knyga yra seniausia tarp Biblijos kanoną sudarančių knygų. Kasdienėje buityje naudojamos druskos pavyzdžiu Jėzus nori atskleisti mūsų šiame pasaulyje vaidmenį ir jo esmę. Kai Šventoji Dvasia ateina į mus gyventi, mes tampame ne tik gana sudėtingomis būtybėmis, sudarytomis iš kūno, sielos ir dvasios, bet ir amžinojo gyvenimo turėtojais. Tačiau dėl to mes netampame dievais.

Kaip pasaulis bežiūrėtų į krikščionis, kaip jų gyvenimą beanalizuotų, jame visada pasilieka jokioms analizėms nepasiduodanti paslaptis. Biblija daug kalba apie su tikėjimu susijusią paslaptį. Visuomet, kai tik Biblija kalba apie tikėjimą, egzistuoja paslapties elementas. Kai klausomasi apie istorinius Jėzaus Kristaus gimimo, veiklos, mirties ir prisikėlimo faktus, tikinčiųjų širdyse vyksta slėpiningi dalykai. Vien tik klausantis žodžių apie tuos daug kartų girdėtus faktus, tikinčiųjų širdyse darbuojasi Šventoji Dvasia.

Be to, Biblija kalba ir apie nuodėmės paslaptį: „Nedorybės paslaptis jau veikia, bet dar turi pasitraukti tasai, kuris ją varžo“ (2 Tes 2,7). Filosofai nuo seniausių laikų bando išsiaiškinti blogio problemą, iš kur jis kyla. Biblija taip pat kalba ir apie įsikūnijimo paslaptį, apie paskutinių laikų paslaptį.

Mes, krikščionys, esame paprasti žmonės. Bet mumyse yra kažkas, kas nepasiduoda proto analizei, kas nepaaiškinama. Druska yra kristalas, meno kūrinys. Per mikroskopą pažvelgus į druską, pasimato neapsakomo grožio kubų ir kvadratų karalystė. Gimę iš Šv. Dvasios mes esame tikri meno kūriniai. Mes esame jo kūrinys, sukurti Kristuje Jėzuje geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė mums atlikti (Ef 2,10). Graikų kalboje žodis kūrinys reiškia poema. Mes esame jo poema. Dievas – Didysis Autorius. Ir ką jis rašo – didingiau už bet kurio poeto poemas. Į šią poemą jis įdeda visą savo dievišką esmę. Jis mumyse rašo be klaidų. Tai, ką jis rašo mumyse, turi visi skaityti. Nes mes esame jo poema!

Nors druskos kristalai skiriasi pagal šviesą, tvirtumą, elastingumą ir dar daug kuo vienas nuo kito, tačiau jų sudėtis vienoda – jie sudaryti iš chloro ir natrio atomų. Mes visi skirtingi. Bet visų mūsų esmė Jėzuje Kristuje yra viena.Druska visada daugiskaitoje. Kristalų prigimtis tokia, kad jie visada yra kartu. Natūrali kristalų būsena – būti kartu. Kad druskos kristalai nesiglaustų vieni prie kitų, į druską dedamos cheminės medžiagos. Dievas numatė, jog mes, krikščionys, turime laikytis drauge. Kažkada buvę vienas kitam tolimi, tapome artimais. Kada atsiranda skilimai, dalinimai – tai ne nuo Dievo. Kristalų visada daug vienoje vietoje. Maždaug 37 tūkstančiai kristalų viename kubiniame centimetre. Mes gyvename toli vieni nuo kitų. Mums atrodo, kad mūsų mažai. O iš tikro mūsų yra labai daug. Gerai yra nuolat prisiminti, jog mes priklausome milžiniškai kristalų šeimai.

Pastovumu pasižymi ne tik kristalai. Pastovumas – būdingas krikščionims bruožas. Pastovumas maldoje. Tai ne nuolatinis klūpėjimas, o greičiau nuolatinis prisiminimas savo buvimo su Jėzumi Kristumi. Jo prašome, kai tai reikia – tai išminties, tai jėgų, tai drąsos, tai sugebėjimo sustoti kalbėjus nereikalingus dalykus, tai dar ko nors, ko stokojame. Jam dėkojame, jį šloviname.

Mes mylime pastovia meile: „Nuskaidrinę savo sielas klusnumu tiesai ir siekdami neveidmainiškos brolių meilės, karštai iš širdies mylėkite vieni kitus“ (1 Pt 1,22). Mes ištikimi Jėzaus tarnystei. Jėzus tam pasakė: „Nė vienas, kuris prideda ranką prie arklo ir žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystei“ (Lk 9,62). Šių dienų kooperacinės struktūros labiau už viską saugo savo gamybos paslaptis. Nesenai keli Koka Kolos darbuotojai už pusantro milijono dolerių atskleidė kelias paslaptis Pepsi Kolai. Mus, krikščionis taip pat daug kas gundo atsisakyti pastovumo. Labai svarbu būti pastoviais Jėzaus Kristaus mokslą aiškinantis ir jį išpažįstant. Ne periodiškai Bibliją skaityti, o nuolat.

Druskos kaina didžiulė. Senovėje už ją mokėdavo auksu. Dažnai valdininkams, kariams atlyginimą mokėdavo druska. Kai kuriose šalyse būdavo  išvežama į kitas šalis druska apmokestinama, jos kainą nustatydavo valdžia. Pasauliui krikščionys yra labai vertingi. Pasaulyje yra dvi didelės vertybės – nusidėjėlių nemirtingos sielos ir krikščionys. Nes mus Jėzus padarė žemės druska. Pasaulis nežino, ką jis savo rankose turi, ką persekioja, ką spaudžia, kam trukdo. Jėzaus Kristaus Bažnyčia yra be galo vertinga. Pasaulis nežino, kas prieš juos stovi. Viename filosofo Sioreno Kierkegaardo kūrinyje vagis įsiveržia į juvelyrinę parduotuvę, nieko nevagia, bet sukeičia dirbinių kainas. Pasaulis yra sukeitęs vertybių kainas. Niekučiams skiria didelį dėmesį, priešinasi tam, kas trukdo jų siekti. Tai, kas iš tikro vertinga, Jėzų Kristų Viešpačiu išpažįstanti Bažnyčia, yra nuvertinta. Pasaulis ją vadina ją totalitaria sekta, destruktyvia sekta ir panašiai.

Druska yra gyvybiškai reikalinga žmogui. Medikai paskaičiavo, jog vienas žmogus gyvendamas vidutiniškai suvalgo apie 500 kilogramų druskos. Be druskos būtų neįmanoma raudonųjų kraujo kūnelių gamyba ir kiti dalykai. Krikščionys pasaulį nuo kažko sulaiko, palaiko jame gyvybines funkcijas. Kuo daugiau tikrų krikščionių pasaulyje, tuo geriau pasauliui ir visuomenei. O tos vietos, kur druska yra išgaunama, yra labai nepatrauklios. Kiekvienoje druskos kasykloje yra, švelniai tariant, daugybė nemalonių dalykų. Krikščionys irgi yra iškasena, rasta nuodėmės šiukšlyne – žmonės su ne kokia, net su siaubinga praeitimi. Jėzus į tą druskos kasyklos pelkę nužengė, ir „Žodis tapo kūnu“. Kur Jėzus rado tave?

Druskos gavybos metodai yra įvairiausi. Jėzus ateina kiekvieno gelbėti į kasyklą, naudoja įvairius metodus – kaitina sūrų vandenį, kelia iš ežero dugno ir t. t.

Prieš naudojimą druska yra valoma. Kai Jėzus mus kelia iš pelkių, iš duobių, iš kitų panašių vietų – tai nėra malonus vaizdas ir kitokia patirtis. Šis procesas pradedamas žmogaus atgimimo iš aukšto momentu ir toliau tęsiamas. Žmogaus atgimimas iš aukšto – momentinis, Dievo atliekamas veiksmas. Žmogaus pašventinimas tęsiasi visą gyvenimą.

„Druska žemės – jūs.“ Kokiame kontekste turi būti naudojama ši druska? Mes, kaip druska, turime būti naudojami čia, žemėje. Graikų kalboje žodis žemė reiškia ne tik žemės planetą, bet ir geopolitinį gyvenimo kontekstą, visą žmonių bendruomenės gyvenimą. Todėl mes turime daryti įtaką ne tik toje vietoje, kur gyvename, bet turime įtakoti ir geopolitinius, visuomeninius procesus. Pranašai buvo Kanaano žemės druska, apaštalai ir kiti Jėzaus mokiniai buvo druska Romos imperijoje. Mes turime būti druska XXI a., postmodernistiniame kiberpasaulyje. Toks uždavinys mus sutaiko, suvienija. Juk mūsų tiek mažai, tik keletas kristalų, o pasaulis toks didelis. Kaip tokį pasaulį galima pastūmėti Dievo link? Daugeliui nusvyra rankos.

Koks tas geopolitinis kontekstas, kuriame mes esame pašaukti darbuotis? Tai pasaulis, kuriame daug religijų, tačiau jis vis viena gyvena, tarsi Dievo nebūtų. Religingame, bet bedieviškame pasaulyje mes turime būti druska. Būti druska tarpe religingų žmonių yra labai sudėtinga. Jėzui dažniausiai tekdavo kalbėtis su religingais žmonėmis. Anie jam pavydėjo, pyko jo atžvilgiu. Religingi žmonės Jėzų Kristų išdavė ir nužudė. O kai jų klasta būdavo atskleidžiama, anie labai dėl to niršo. Religingas žmogus tokią minutę šaukė: „aš esu Abraomo sūnus, nelieskite manęs“. Tik nedaug religingųjų nuoširdžiai gailėjosi dėl to, ką dėl Jėzaus Kristaus buvo padarę.

Mes turime būti druska ten, kur Dievui žmonės reiškia pretenzijas. Daugelis žmonių klausia: kodėl, Dieve, tu mano atžvilgiu esi neteisingas? Jei Dievas teisingas, kodėl jis leidžia tokiems baisiems įvykiams prasidėti ir tęstis? Jei Dievas teisingas, tuomet kodėl kasmet 3,5 mln. žmonių miršta nuo AIDS? Turime būti druska ten, kur siaučia blogis: „VIEŠPATS matė, koks didelis buvo žmonių nedorumas žemėje ir kaip kiekvienas užmojis, sumanytas jų širdyse, linko visą laiką tik į pikta“ (Per 6,5).Jei Šv. Dvasia neveiktų bedievių žmonių protuose ir širdyse, tai nusidėjėlių galvoje neliktų nei vienos sveikos minties. Kiekvienas geras darbas yra išimtinai Šv. Dvasios veiksmas, atliekamas per tą ar kitą žmogų. Visas gėris yra iš Dievo. Nėra nieko gero be Dievo.

Mes turime būti žemės druska, kur karaliauja vienatvė. Mokslininkai paskaičiavo, kad prieš 50 metų vidutiniškai žmogus turėjo tris draugus, tai šiandien – tik vieną. Net didmiesčiuose žmonės jaučiasi labai vieniši. Beprotiškai, pragariškai vieniši. Net tie, kurie visuomenėje žinomi ir atrodo linksmi, namo parėję greičiausiai esti vieniši.

Mums reikia būti žemės druska ten, kur meilė yra demonizuota. Velniui labai puikiai pavyko demonizuoti meilę. Jis viską suvedė į kažkokį gyvulišką, buitinį lygį. Todėl dauguma televizijos programų yra šlykščios, o muilo operos – banalios. Bet tuo mėgaujasi didžioji pasaulyje gyvenančių žmonių dalis.

Mes turime būti žemės druska ten, kur viešpatauja reliatyvizmas, kur absoliutams nebėra vietos. Šiandienos pasaulyje nebėra absoliutų, jame viskas yra sąlygiška. Kiekvienas pats sau nusistato vertinimo kriterijus. Pagal juos renkasi religiją, sutuoktinį, kelią. Pagal juos sprendžia kas yra tiesa, o kas netiesa, kas teisinga yra daryti, o kas neteisinga. Tie kriterijai keičiasi, kai tik pasikeičia gyvenimo aplinkybės. Priimdamas sprendimus pasaulis nebesivadovauja Dievo nustatytais kriterijais. Tokiame pasaulyje, kur kiekvienas pats sau viską renkasi vadovaudamasis savo nuomone, mes turime būti žemės druska.

Žinoma, jog per didelė koncentracija druskos vienoje organizmo vietoje sukelia neigiamus padarinius. Druska yra reikalinga, bet persūdymas yra pavojingas. Mirusioje jūroje galima sėdėti ir laikraštį skaityti. Bet yra žinoma, kad į šią jūrą per parą įteka šeši milijonai tonų vandens iš Jordano upės. Su tuo vandeniu patenka daug druskos. O iš mirusios jūros nei vienas upeliukas ar upė neišteka. Druskos koncentracija tokia didelė, jog toje jūroje jokia gyvybė negali gyventi. Jei mes tik priimame, tačiau nieko neduodame, tai tampa mums pragaištinga. Jei krikščionys būna tik tam tikroje vietoje, pavyzdžiui – tik savo parapijos bažnyčioje, vienų namų sienų apribotoje erdvėje, o nepasklinda į kitas vietas dalintis tikėjimu, tai yra labai pavojinga. Druskos vieta ne druskinėje, o sriuboje, t. y. – pasaulyje.

Kaip ir kur naudojama druska? Druska veikia tik tuomet, kada liečiasi su tuo, kas yra šalia. Jei ji tik yra šalia, tai jokio poveikio tam, kas yra šalia, ji nedaro. Tarkim, kad šalia druskos yra sriuba. Arba šalia jos yra žuvis. Jei bažnyčia egzistuoja šalia visuomenės, tačiau neįsilieja į jos gyvenimą, ji verta grašio. Jei esame ne pusiau druska, o tikra druska, tuomet kontaktai su pasauliu mums nėra pavojingi.

Druska veikia nekeldama triukšmo: „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jn 13,35). Jei esame druska, nekalbame nuolat apie tai, ką iš meilės vienas kitam esame gera padarę.

Druska gerai tirpsta. Kiekvienos grupės tikintieji gerai „tirpsta“ tarp tokio paties tipo žmonių. Mes, vyresnieji krikščionys, esame atsakingi už savo „akmens amžiaus“ kartą, pusamžiai – už pradedančių žilti kartą, jaunesnieji – už jaunąją kartą. Vyrai yra visų pirmiausia atsakingi už vyrus, moterys – už moteris. Kiekvienas geriausiai galime įtakoti savo tautos, savo kultūros, savo subkultūros žmones.

Druska veikia tyliai. Jeigu darome tai, ką kaip krikščionys turime daryti, rezultatai, kaip paprastai būna, greitai nepasirodo. Tačiau ištvermingai darbuojantis, po daugelio metų tokių pastangų vaisiai neišvengiamai subręsta ir pasirodo.

Druska suteikia maistui skonį. Skanios bulvės, tačiau truputėlį druskos pridėjus, jos tampa dar skanesnės. Ir sriubą žiupsnelis druskos paskanina. Kiekvienas bet kurio valgio ingridientas turi savo specifinį skonį. Tačiau druska juos visus sutelkia į vieną stiprų, harmonizuotą skonį. Mes, krikščionys, suteikiame pasauliui skonį.

Druska saugo nuo gedimo. Tik krikščionių bažnyčios sulaiko pasaulį nuo pasidavimo bet kuriai kitai nuodėmei. Krikščionys gali padėti valstybei spręsti alkoholizmo, narkomanijos, šeimos instituto griuvimo ar bet kurią kitą problemą. Valstybė viena tos ar kitos problemos neišsprendžia, nes jos neišsprendžiamos be dvasinių priemonių pasitelkimo. Pasauliui Bažnyčia turi aiškinti, kad pasaulis suprastų, jog bet kokio blogio šaknys yra žmogaus nuodėmingume. Materialiomis, psichologinėmis priemonėmis  blogio šaknys neišraunamos iš nuodėmingos žmogaus prigimties. Alkoholikas ar bet kuris kitas nusidėjėlis turi prisipažinti, kad jis yra nusidėjėlis. Neprisipažinęs sau ir Dievui, kad yra nusidėjėlis, žmogus negali priimti dovanos, kurią jam veltui duoda Dievas.

Alkoholikas ir bet kuris kitas nusidėjėlis turi būti perprogramuotas. Perprogramuoti žmogų gali tik Šv. Dvasia. Reikia nemaišyti žmogaus programavimo su jo kodavimu. Koduoja žmogų netyrų dvasių padedamas žmogus. Gimdamas žmogus iš savo tėvų ir protėvių paveldi nuodėmingą žmogaus prigimtį. Kitaip tariant, žmogus jau gimsta su užkoduotomis programomis daryti blogį. Kompiuteris yra sudėtingas daiktas, tačiau kartu jis ir paprastas. Kompiuteris daro tai, kam jis yra užprogramuotas. Ir ne daugiau. Kai tik gimstame, mumyse esančios užkoduotos programos laukia savo laiko, joms tinkamų progų, ir tuomet pradeda veikti. Iki tam tikro laiko, kol būname vaikais, mus nuo blogų minčių, žodžių ir poelgių, t. y. – nuo blogio pridengia išperkanti Jėzaus kryžiaus auka. Tačiau, kai ateina toks momentas, kai jau galime suvokti Jėzaus aukos svarbą, kad nuodėmė yra nuodėmė, tuomet mes tampame pavaldūs atsiskaitymo prieš Dievą principui. Kai mes kreipiamės į Dievą, kai Šv. Dvasia mus atgimdo (žmogaus atgimimas – jo prigimties perprogramavimas šventumui), tuomet mums vadovaujančiu principu tampa šventumas. Tuomet mumyse esantis šventumas, tartum tam tikras mechanizmas, siunčia į pasaulį jau ne nuodėmės, o šventumo šaukinius. Tačiau šiems šventumo šaukinių signalams tenka skverbtis iki sielos per storus sluoksnius, saugančius jos pripratimą prie nuodėmės. Nuodėmingi ketinimai, darbai, mintys, emocijos – mes esame prie jų prisirišę tiek, jog net skauda, kai badome iš jų nelaisvės išsivaduoti. Bet, jei šventumo šaukiniai mus nuolat pasiekia, tuomet mes vis daugiau imame įsiklausyti ir išgirsti juos. Galiausiai ir mūsų kūnas ima šiems šventumo šaukiniams paklusti, tačiau tam prisireikia viso gyvenimo. Absoliučiai šventais tampame tik sugrįžę į dangišką tėvynę. Tačiau  tik tuomet, jei šventumo siekiame šiame gyvenime.

Nusidėjėlis turi išpažinti Dievui, jog yra nusidėjęs. Be to nusidėjėlis turi save nuolat maitinti tiesa. Tiesa yra tas elementas, kuris neutralizuoja blogio trauką,  palaiko, sustiprina prasiskverbiančius šventumo šaukinius, atsklindančius iš Šv. Dvasios. Todėl nuolat reikia savo sielą ir širdį maitinti Dievo žodžiu. Prie viso to žmogui reikalinga palaikymo grupė. Tokį palaikymą gali suteikti tik tie, kurie yra Šv. Dvasios perprogramuoti. Per tokius žmones Šv. Dvasia siunčia šventumo šaukinius lik tų žmonių, kuriems šie padeda vaduotis iš nuodėmingo gyvenimo užkrautų naštų.

Atsiskaitomybė reikalinga visiems krikščionims. Besivaduojančiam iš nuodėmių žmogui jį yra būtina. Reikia būti įsipareigojusiam bet kuriuo paros metu prieš Dievą, draugą ar dvasios vadovą atsiskaityti už tai, ką dabar galvoji, ko dabar klausaisi, į ką dabar žiūri, ką dabar darai.

Besilaisvinančiam iš nuodėmės vergijos žmogui reikalingi liudijimai kitų žmonių, išsilaisvinusių iš panašių nuodėmių pančių. Tokie liudijimai visuomet sustiprina žmogų. Žmonių liudijimus apie patirtą įvairių produktų teikiamą naudą sėkmingai naudoja reklamos gamintojai.

Nuodėmė žmogų visaip žaloja, ypatingai – kai jis bando iš jos nelaisvės vaduotis. Todėl už savo laisvę kovojančiam žmogui neretai reikalinga ir medicininė pagalba. Medicinos priemonės padeda išgijimui, tačiau pats išgijimas vyksta žmogaus viduje. Medicinos priemonės pačios negydo, tik padeda gyti. Pats išgijimo principas yra įdiegtas žmoguje, veikia jo organizme. Įsipjovus pirštą, jei pats organizmas žaizdos negydytų, jokie vaistai jos neužgydytų. Taip neretai ir atsitinka, kai nuodėmės sužalotas organizmas nebesugeba savęs gydyti, nes nuodėmė silpnina  jo savigydos galimybes. Medicina, be viso to, kas anksčiau aptarta, mažai ką gali padėti, o dažnai ir visai nepadeda. Tačiau ji nemenkai padeda, kuomet jos teikiamos galimybės derinamos su dvasinės kovos ir dvasinėmis gydymo priemonėmis.

Druska skatina troškulį. Jeigu pasaulyje gyvenantys žmonės turi galimybę matyti šventai gyvenančius krikščionius, juose sukyla troškimas tapti panašiais į juos. Kuo švenčiau gyvename, tuo labiau pasaulis trokšta tokiais būti.

Mes esame žemės druska. Kokiu būdu prarandamos druskos savybės, jai būdinga jėga? „Jūs žemės druska. Jei druska išsidvoktų, kuo gi ją reikėtų pasūdyti? Ji niekam netinka, ir belieka ją išberti žmonėms sumindžioti“ (Mt 5,13). Originaliame graikų kalboje parašytame tekste vietoje frazės „Jei druska išsidvoktų“ yra naudojama kita frazė – „Jei druska netektų skonio“ arba – „Jei druska taptų kvaila“. Graikų kalboje tas pats žodis reiškia ir „be skonio“, ir „kvailas“. Taigi, jei pasauliui esantys žemės druska krikščionys ima kvailai švaistyti savo potencialą, jei to potencialo nenaudoja arba jį naudoja netinkamu būdu, jie visiškai praranda galią įtakoti šį pasaulį. Dievo malone mums suteiktos šios dovanos išmintingas ir protingas naudojimas išsaugoja jos savybes, kurios yra reikalingos tam, kad krikščionys darytų reikalingą įtaką pasauliui ir jame gyvenantiems žmonėms.

Šventojo Rašto grupelės vadovas Julius Morkūnas