Laidotuvės – šis žodis tarsi į paskutinę kelionę palydinčio varpo dūžis. Žmogui mirus organizuojamos laidotuvės – visuma apeigų, veiksmų ir žodžių padedančių pagerbti mirusįjį ir palydėti jį į amžinybę.

Paprastai laidotuvės vyksta savoje parapijoje. Jos rengiamos kartu su tos krikščionių bendruomenės nariais ir kunigu.

Parama mirusiojo artimiesiems

Patariama į laidotuves nešti ne vainikus ar dideles gėlių puokštes, bet vokelyje įteikti mirusiojo artimiesiems auką. Taip bus išvengta bereikalingų išlaidų ir rūpesčio, o mirusiojo artimiesiems bus suteikta reikalinga parama, nes laidotuvės visuomet pareikaluoja daug išlaidų.

Katalikiškas laidojimas. Iš esmės, nė vienas nėra atmestas: nei savižudiai, nei išsiskyrusieji, susituokę antrą kartą, nei vaikai mirę nepakrikštyti… Tačiau dėl aiškumo yra svarbu apie tai pasakyti kunigui. Katalikiškai laidoti negalima tik tokių, kurie gyvendami aiškiai atsisakė tikėjimo ar net kovojo prieš jį.

Ateinant tartis dėl laidotuvių reikia atsinešti: Mirties liudijimą; jei velionis iš kitos parapijos, reikalingas tos parapijos klebono leidimas laidoti už parapijos ribų.